KIPARISŲ PASAKOS

Photo © wikipedia

Iš požemių į padanges - taip galima pavadinti likusį pasivaikčiojimą po Neapolį, po San Elmo pilį ir San Martino kartūzų vienuolyną, stūksančius Ispanų kvartalo papėdėje ir viliojančius savo aukštyn kylančiais paslaptingais mūrais ir uždarą kiemą puošiančiomis kaukolėmis (ačiū miestui už funikulierių!). Ši kalva - mėgstama neapoliečių pasivaikščiojimų vieta su pačiu gražiausiu vaizdu į miestą (iš aukštai žvelgiant nesimato šiukšlių), į Vezuvijų, paskendusį šilkiniuose besileidžiančios saulės spinduliuose, į nurausvintą Viduržemio jūrą ir lyg plunksnas nutįsusius permatomus debesis. Ir į daugybę kitų dalykų, kuriuos netgi svarbiau pajusti, o ne pamatyti. Neapolį, atsilaikiusį prieš kartaginiečius ir Hanibalą. Neapolio karalystę ir jos laivyną, kuriame nebuvo slepiami mirusių nemirtingų kinų kūnai. Don Pedro ir jo žaviąją dukterį Eleonorą ir kiek kvailutę Isabelę, kurios niekas nenorėjo imti į žmonas.

Foto © Paolo Viviani

San Martino vienuolynas ant Vomero kalvos įkurtas 1325 metais Kabrijos kunigaiščio Carlo, kuris ne tik pastatydino įspūdingą rūmą, bet ir milžiniškus, tamsius ir šaltus žemais gotikiniais skliautais paremtus požemius. (Vienuolynas buvo skirtas šv. Martyno iš Turo garbei. Šv. Martynas laikomas vienu iš populiariausių šventųjų - vien Prancūzijoje jo vardu pavadinta bene 4000 bažnyčių ir nesuskaičiuojami daug kaimų ir miestelių.) Tačiau iš senųjų laikų tik pastarieji ir išliko, visa kita - puošnūs, blizgančios ir vibruojančios formomis bei spalvomis rokoko stiliaus erdvės, dekoruotos žymiausių to meto dailininkų, skulptorių ir architektų, dirbusių kartūzų vienuoliams. XIX a. pradžioje prancūzai išgujo iš čia savo turtais besididžiuojančius vienuolius ir paliko kompleksą apleistą. Po Italijos suvienijimo 1861-iais kartūzų vienuolynas buvo paverstas muziejumi.

Širdis San Martino vienuolyne apsąla nuo marmuro ir stiuko lipdinių, nuo freskų ir paveikslų, skulptūrų ir prabangių baldų. Kiekvienas rūmų kampelis, kiekvienas kambarys ir koplyčia (beje, čia yra vadinamoji moterų bažnyčia, „chiesa delle Donne”) alsuoja prabanga ir išbaigtumu, svaiginančiu ir pribloškiančiu. Čia nuo pat jo įkūrimo pradžios lankydavosi rašytojai, mokslo žmonės ir nutrūktgalviai keliautojai. Neapolietis advokatas ir rašytojas prieš keturis šimtus metų rašė: „San Martino - tai pats didžiausias, kilmingiausias, gražiausias, turtingiausias vienuolynas, kurį galima rasti Italijoje. Kiekvienas čia esantis daiktas kelia nuostabą ir susižavėjimą. Ir dar čia yra žymioji lodžija, iš kurios matyti visas mūsų miestas.”

Pilis ir vienuolynas. Photo © wikipedia

Visai netoli vienuolyno - Sant‘Elmo pilis, tad vis dar jausdama šiurpuliukus, keliauju žvaigždės formos viduramžių pilies link. Į vidų neužsuku, bet užtenka pamatyti, kad jos sienos išskabtuotos milžiniškame tufo masyve toje vietoje, kur senų senovėje stovėjo žvalgybai naudotas bokštas, vadintas Belforte. Ir ne veltui - juk nuo čia neapoliečiai galėjo kontroliuoti visą mietą ir įlanką.
Pakilus į Neapolio padanges, kelionę verta tęsti šiose „aukštybėse”, tad keliauju iki Capodimonte, kuris jau visai toli nuo centro. Čia stūkso to paties pavadinimo valdovų rūmai, la Reggia di Capodimonte, kuriuose įsikūręs vienas iš turtingiausių Europoje meno muziejų: Tiziano, Caravaggio, Botticelli, Goya, Masaccio, Caracci, Bruegel, Mantegna ir daugybė kitų. Net kyla mintis, jog jie visi ant aukšto kalno draugėn susibūrė ir pasislėpė nuo camorros, nuo veltėdžių ir klastočių perpardavinėtojų.

Photo © wikipedia

Noriu papasakoti apie vieną Neapolio veikėją. Nors gal būtų nepagarbu taip vadinti Neapolio ir Sicilijos karalių… Karalių Karolį III. Ilgus amžius ant Capodimonte vešėjo žalias ir gūdus miškas, tik 1734 metais karalius Karolis III nusprendė, kad vieta labai patogi medžioklės rezidencijai. Šio pomėgio ir Karolio III dėka buvo rūpinamasi Neapolio apylinkėmis, mat meilė medžioklei buvo itin stipri, maža to, skatino statyti rūmus, vilas ir vilaites (Casina sul Lago Fusaro ir Carditello). Galiausiai valdovas nusprendė, kad vilų jau turi pakankamai ir Capodimonte pavertė Farnese meno kolekcijos saugykla. Architektas Medrano negailėjo nei pinigų nei vaizduotės ir sukūrė puikų raudonai pilką trijų aukštų rūmą, dabar pilną istorinių interjerų, neapolietiškos tapybos mokyklos darbų, XVIII-ojo amžiaus darbų ir šiuolaikinio meno. Na o Capodimonte miškas liko vienintelis spingstantis ir dūstantis Neapolio plautis - nesigirdi miesto centro triukšmo ir motorolerių blerbesio. Bevaikščiojant vingiuotais miško takais galima aptikti ir netikėtumų - tai senasis porceliano fabrikas, karališkasis kazino ir kapucinų vienuolynas.

Photo © wikipedia

“Real Fabbrica della Porcellana” - taip vadinosi žymus visame pasaulyje neapolietiško porceliano fabrikas, įkurtas čia karalienės Marijos Amalijos iš Saksonijos XVIII amžiuje. Capodimonte porcelianas turi išskirtinį bruožą - nepaprastą batumą, kurį suteikia ypatinga jo sudėtis, būdinga tik pietų Italijai. Jei kada teks būti porceliano parduotuvėje Italijoje, galite rasti daugybę figūrėlių ir miniatiūrinių scenų, kurios taip ir vadinasi - kapodimontės. Tai tikri meno šedevrai - kantrybės, talento ir kruopštumo įrodymai. Įsivaizduokite, kad porcelianinių baletinų figūrėlių sijonai atrodo tarsi iš tikro lengvučio audinio. Beje, dar ir dabar tikrieji Capodimonte porceliano dirbiniai žymimi Karolio III lelija (giglio borbonico).

Photo © wikipedia

Kitas „siurprizas” - tai Karalienės kazino, kurio funkcija buvo apibrėžiama labai aptakiai ir skambėjo maždaug taip: vienas svarbiausių komplekso statinių buvo skirtas karališkajai šeimai apsistoti medžioklės metu, o ypač privačioms dvaro damų ir kavalierių šventėms rengti… O galiausiai kiek nuošaliau įsikūrė ir kapucinų vienuolynas. Viskas vienoje vietoje - ir amatai, ir paleistuvės, ir vienuoliai kapucinai. Vieni kitiems netrukdo!

Nukiūtinu į autobuso stotelę, kur viena gera neapolietė man padovanoja bilietėlį, mat čia nėra kur jo nusipirkti. Sėdu į sausakimšą autobusą ir ilgai kovoju su nenusakomais pietietiškais kamščiais. Autobuse dvi garbaus amžiaus moterytės visa gerkle keikia Berlusconi, mokesčius ir jaunimą. Nė žodžio apie šiukšles, mafiją ir kiniečių lavonus. Kai pradedu jaustis tarsi silkė, pasirodo traukinių stotis - iš čia Circumvesuviana - senas, girgždantis, dvokiantis ir purvinas išprotėjęs traukinys, sukantis ratus aplink senąjį ugnikalnį, - nuveš mane į Pompėją. Nuotykiai tęsiasi!

Photo © wikipedia

Autorius: KelioniuManija.lt

2012.03.20

Interviu parengė Daiva Zaveckienė

Montepulciano apylinkės

Dvejus metus Toskanos sostinėje gyvenanti Dalia Smagurauskaitė prisipažįsta, kad Florencijos katedra jai vis dar tebekelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu. Gide viename lankomiausių Italijos miestų dirbanti lietuvė sako Italijoje, visų pirma, išmokusi kantrybės ir tolerancijos. Keliautojų portalui KelioniuManija.lt ji ne tik papasakojo apie gražiausius šios šalies kampelius, bet ir atskleidė italų gyvenimo būdo subtilybes.

Kaip atsidūrei Italijoje?

Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje sugalvojau, kad būtų labai įdomu išvažiuoti savanoriauti į užsienį, juolab, turėjau kelis pažįstamus, kurie savo pasakojimais dar labiau užkrėtė entuziazmu ir noru išvykti (ačiū jiems!). Susiradusi siūlomų savanorystės projektų duomenų bazę išsirinkau, galima sakyti, vieną, bet tikrai „svajonių” projektą Italijoje, Florencijoje - ir šalis puiki, ir veiklos sritis atitiko mano studijas ir interesus (studijavau menotyros magistrantūrą).

Tad nieko nelaukusi pateikiau reikiamus dokumentus, tačiau, pirmaisiais metais Florencijos savivaldybė jau buvo išsirinkusi kandidatą. Todėl ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau, kad palauksiu ir kandidatuosiu kitais metais. Taip po beveik dvejų metų laukimo, 2010-ųjų pavasarį atsidūriau Florencijoje.

Ir kaip gi tave pasitiko garsusis miestas-muziejus?

Kadangi išvažiavimas, darbas muziejuje ir gyvenimo sąlygos buvo kruopščiai (kiek tai įmanoma Italijoje) sutartos su savivaldybe, didelių vargų neturėjau. Galbūt labiausiai įstrigęs momentas - pirmąjį vakarą trumpam išbėgau į miestą, pasiklydau, o beklaidžiojant ir jau temstant prieš akis išniro Santa Maria del Fiore katedra su žymiuoju Brunelleschi kupolu ir tiesiog pribloškė mane. Gerąja prasme, žinoma! Visas miestas buvo tarsi meno istorijos vadovėlis, kiekvienas kampas studijuotas universitete. Buvo taip gera, kad patikėti negalėjau! Net ir dabar, po dvejų metų, Florencijos katedra man vis dar kelia šiurpuliukus savo dydžiu ir grožiu.

Santa Maria del Fiore katedra Florencijoje

Koks jausmas gyventi svetur?

Iš tiesų, labai keistas: pirmuosius metus atrodė, kad tai tiesiog nesibaigianti kelionė (tačiau nesakyčiau, kad atostogos). Daugybė aplankytų vietų, miestų, renginių, sutiktų žmonių iš viso pasaulio, išragautų patiekalų ir gėrimų. Vėliau prasidėjo „normalus gyvenimas”, rutina, tačiau man ji maloni.

Minėjai Florencijos grožį ir neišsemiamas kultūrines vertybes, tačiau kaip namų be dūmų nebūna, taip ir gražiausi pasaulio miestai turbūt turi trūkumų, kuriuos geriausiai pastebi ten apsigyvenęs. Kokie jie?

Florencija, kaip ir kiekvienas miestas, turi savų pliusų ir minusų. Pirmiausia, čia niekada netrūksta turistų, o tai reiškia ne tik darbą gidams (pliusas), bet ir tiesiog perpildytas miesto gatves, triukšmą, aukštas kainas. Gyventi Florencijoje kai kuriais aspektais kainuoja gal net brangiau negu Romoje ar Paryžiuje. Kitas dalykas, turintis dvi medalio puses - miesto amžius. Viskas čia sena arba labai sena, tad tikrai yra į ką pasižiūrėti, tačiau tuo pačiu metu gyvenantieji centre kenčia dėl užsikemšančių kanalizacijų, sproginėjančių vamzdžių, stovėjimo aikštelių trūkumo ir daugybės kitų labai žemiškų dalykų.

Na, o Florencijos klimatas vertas atskiro straipsnio. (Šypsosi). Vasarą temperatūra pasiekia +40°C, būna labai drėgna ir tvanku. Tuo tarpu žiemą, nors temperatūra išlieka teigiama, pučia labai stiprus ir šaltas vėjas, vadinamas tramontana. Ir, neduokdie, pasninga - tuomet gyvenimas stoja ir kyla visuotinė panika. Tarp kitko, buvau viename renginyje, skirtame rusų klasikui F.Dostojevskiui, čia buvo skaitomos jo dienoraščio ištraukos, rašytos gyvenant Florencijoje - rodėsi, kad kalba būtent apie dabartinius laikus ir problemas, ypač apie nepakeliamą orą ir turistus. Mažai kas pasikeitė! (Juokiasi).

O jei pasitaikytų proga apsigyventi kitoje Italijos vietoje, kas tai būtų?

Kartais pagalvoju, kokiame kitame Italijos mieste norėčiau gyventi - turbūt tai būtų Roma. Pirmiausia todėl, kad tai dar vienas muziejus po atviru dangumi. Bet svarbu ir tai, jog miestas didelis - negalėčiau gyventi mažame Toskanos ar kito regiono kaimelyje ant kalvos, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų. Esu pratusi prie miesto centro, žmonių, renginių ir t.t.

Tiesa, šiuo požiūriu Milanas niekada netraukė, nors Italijoje tik jis, manau, galėtų vadintis tikru kosmopolitišku Vakarų Europos miestu. Bet man jame per daug pramonės, smogo, skubėjimo ir šaltumo. Dar lieka Pietų Italija, norėčiau praleisti kelis mėnesius Palerme, tačiau gyventi - ne. Manau, Pietų Italija tinkama tik atostogoms. (Šypsosi)

Papasakok šiek tiek apie savo darbą, ką veikei atvykusi į Florenciją?

Pirmuosius savo gyvenimo Florencijoje metus dirbau Museo Palazzo Vecchio (Senųjų rūmų muziejuje). Tai istorinė Florencijos rotušė, miesto valdžios ir laisvės simbolis. Rūmuose savo rezidenciją buvo įsirengusi Medici giminė, užkariavusi didžiają dalį Toskanos, garsėjusi mecenatystės tradicijomis ir nepaprastais turtais.

Rūmuose dirbo Leonardo da Vinci (kaip tik šiuo metu National Geography ir University of California mokslininkai tyrinėja vieną rūmų sieną, kurioje, kaip manoma, išlikusi pradėta tapyti da Vinci freska), Bronzino ir daugybė kitų menininkų. Dalyje rūmų ir šiandien įsikūrusi Florencijos savivaldybė, o likusi erdvė yra skirta muziejui - Medici šeimos apartamentams. Čia prasideda ir nepaprastas Vasari koridorius, per miestą vedantis į Pitti rūmus (1,2 km ilgio).

Mano darbas muziejuje buvo vesti ekskursijas anglų kalba. Tai buvo nauja ir labai įdomi patirtis visais atžvilgiais - tiek anglų kalbos, tiek istorinių ir meninių žinių, tiek bendravimo su turistais. Sutikau daug įdomių žmonių, kurie likdavo labai patenkinti mano darbu.

Projektui pasibaigus ėmiausi rašymo, šiek tiek fotografuoju. Na, o artėjant naujam turizmo sezonui tikiuosi sulaukti ne tik anglakalbių, bet lietuvių, norinčių išsiruošti į ekskursiją po Florenciją ir Toskaną su manimi.

Elba

O gal teko patirti kokių nors nuotykių dirbant gide viename lankomiausių Italijos miestų?

Su didžiuliu susižavėjimu prisimenu vieną žiemos rytą, kai į ekskursiją atėjo vienas vienintelis vyriškis iš Niujorko, nešinas maža sulankstoma kėdute. Kiekvienoje rūmų salėje jis pasistatydavo ją, atsisėsdavo ir ilgai atidžiai žvelgdavo į kiekvieną smulkmeną. Man net širdis į kulnus buvo nusiritusi jam pasakius, kad yra meno istorijos profesorius… Ir žinojo jis iš tiesų šimtą kartų daugiau už mane. Tačiau mes kartu perėjome numatytą maršrutą diskutuodami apie meną, renesansą, Florenciją ir dabartinį gyvenimą - nepakartojama patirtis!

Ką galėtum papasakoti apie tave supančius žmones, Florencijos gyventojus - kokie jie?

Pastebėjau, kad tikrieji florentiečiai (jie save vadina „fiorentino doc”) yra labai uždari žmonės, paprastai nesileidžiantys į artimas draugystes ne tik su užsieniečiais, bet ir su kitų miestų ar regionų italais. Be to, čia tikrai niekas gatvėse nešūkauja „ciao bella”, nesikabinėja (nebent gėlių ir visokių niekučių pardavėjai, bet jie nėra italai).

Bet juk italus paprastai įsivaizduojame kaip garsiai ir daug šnekančius, gausiai gestikuliuojančius tipus?

Man patys smagiausi ir daugiausia juoko sukeliantys yra pietiečiai. Juos pastebi iš toli - tarsi tikra italų parodija - akcentas, kurio nesuprantu, garsi kalba, gestai (ir dar būtinai fizinis kontaktas, t.y. tai ranką paims, tai per petį patapšnos). Dauguma jų yra labai nuoširdūs, visuomet pasiruošę padėti, atverti namų duris.

Ar tokios savybės mums, palyginti santūriems lietuviams, yra priimtinos?

Per dvejus metus nesugebėjau susitaikyti su viena italų savybe - neapibrėžtumu. Penkios minutės ar vienas kilometras iš tiesų nereiškia nieko… Iš pradžių tai mane labai pykdydavo, dabar tiesiog bandau išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų (penkios minutės paprastai yra mažiausiai penkiolika, o netoli paprastai būna pakankamai toli. (Juokiasi). O kur dar vėlavimai, eilės įstaigose, tarnautojai, kurie nėra nusiteikę padėti ir t.t. Bet tokių, manau, visur ir visais laikais buvo.

Penkių žemių nacionalinis parkas, Vernazza miestelis

Ar daug teko keliauti po Italiją? Kas labiausiai tave sužavėjo?

Pakeliavusi po Italiją supratau, kodėl italai atostogoms renkasi Italiją - čia gali keliauti visą savo gyvenimą ir vis tiek visko nepamatysi ir nepatirsi. Čia gali slidinėti žiemą, o vasarą leistis į žygius po gamtą (kitaip tariant, „trekkingus”), gulėti prie jūros, gilintis į vyno paslaptis, keliauti po mažus kaimelius, lankytis įdomiausiuose muziejuose ir taip toliau.

Be abejo, mane žavi architektūra ir meno kūriniai. Turiu tokį keistą pomėgį - man patinka lankytis žymiausių menininkų gimtinėse. (Šypsosi). Štai lapkritį į savo sąrašiuką įsirašiau ir kaimelį, kuriame gimė Michelangelo. Iki jo iš Florencijos teko „trenktis” apie dvi valandas vingiuotais kalnų keliukais. Tačiau vaizdai ir vieta mane sužavėjo - labai įdomu pamatyti, kad toks genijus gimė, kaip čia pasakius, viduryje nieko, tiesiog ant kalvos stovinčiame akmeniniame name. Tada pasidaro labai smalsu, kaip gi nutinka, kad nepažįstant pasaulio, matant tik žalius miškus ir pievas aplinkui, žmoguje gimsta noras siekti neįtikėtinų dalykų, gimsta tikras genijus.

Be abejo, visuomet mielai lankausi Romoje, Neapolyje ar Venecijoje, juk klasika niekada nepabosta. Dabar stengiuosi aplankyti ir mažiau turistines miestų vietas - jose irgi gausu „perliukų”. Man labai patinka Viduržemio jūros virtuvė - šviežia žuvis, jūros gėrybės. O taip pat ir žmonės, ypač pietuose. Tik prie jų reikia priprasti. (Šypsosi).

Pavyzdžiui, valgant vienoje Pompėjos užeigoje pribloškė padavėjas su virėju. Pirmasis niekaip nepaisė, ką mes norime užsisakyti ir nusprendė už mus - viskas tik iš geros valios - jis žinojo, kuris patiekalas tą vakarą yra pats geriausias. Be to, nė nepasiklausęs, ar norėsime deserto, atnešė didžiulę lėkštę vietinių saldumynų ir kone įsižeidė, kad visų nesuvalgėme: „Jei jums neskanu, aš apšauksiu virėją ir liepsiu pagamint ką nors kita”. Ypač mažuose miesteliuose žmonės yra nuoširdūs ir niekada neapgaudinėja.

Iš tiesų, Italija siūlo tiek daug įdomių lankytinų vietų, kad dauguma keliautojų dažniausiai apsiriboja populiariausiomis - Roma, Venecija, Milanas, Florencija, Pompėjai… Žinoma, tai klasika. Tačiau gal teko atrasti įdomių mažiau žinomų, bet nemažiau įspūdingų vietelių?

Grįžtant prie įdomiausių vietų, man labai patinka Chianti regionas. Nors tai ir yra ta klasikinė atvirutinė Toskana, tačiau ten, mažuose kaimeliuose, apsuptuose vynuogynų, labai ramu ir gera ilsėtis. Ten pat etruskų miestai Volterra ir San Gimignano, o Viduržemio jūros pakrantėje stūkso mažytis, tris gatves teturintis Bolgheri. Teko girdėti, kad šį kaimelį, žymų visame pasaulyje savo vynais, mėgsta išsinuomoti turtuoliai ir rengti čia privačias šventes. Jų metu kaimas uždaromas, į jį gali patekti tik vietiniai. Kita fantastiška vieta yra Parco Nazionale delle Cinque Terre (liet. Penkių žemių nacionalinis parkas) Ligūrijos regione. Penkios žemės - tai uolėtoje Viduržemio jūros pakrantėje sutūpę penki maži kaimeliai, sujungti siauru takeliu, skirtu trekking‘o mėgėjams.

Sardinija. Kelias į Neptūno grotą

Manau, kad lietuvių retai lankomos yra Elbos ir Sardinijos salos. Man ypač sentimentus kelia pastaroji. Tušti keliai, tušti fantastiško žydrumo paplūdimiai, geras maistas ir vynas. Rodosi, kad patekai į negyvenamą kraštą, ypač taip atrodo užklydus į apleistą Argentiera miestelį. Būtent čia susidūriau su tokia šėlstančia jūra, kokios dar niekada ir niekur neteko pamatyti. Patinka man ir visų Italų taip nekenčiamas Neapolis. Kai atvažiuoji ten, rodos, patenki į kitą pasaulį, kuriame galioja savos taisyklės. Tačiau čia yra labai daug ką pamatyti, jei gerai pasikapstai po šiukšles. (Kvatoja). Na, o šiais metais pagaliau aplankysiu Siciliją, tikiuosi įkopti ir Etnos ugnikalnį. Žinoma, jei tik nesispjaudys lava!

Ar gyvenimas Italijoje tave pakeitė?

Manau, kad kiekvienas dalykas gyvenime (kelionė, žmogus, knyga ir t.t.) palieka mažytį pėdsaką žmoguje. Iš šių pėdsakų ilgainiui formuojasi žmogaus charakteris ir gyvenimo būdas - man tai nuolatinis kaitos procesas. Italija manyje palieka labai daug: nuo naujų kalbų mokėjimo (sakoma, kad svetimą tautą gali perprasti tik išmokusi jos kalbą), iki tokių bruožų kaip kantrybė ir tolerancija kitiems. Italijai esu dėkinga už įkvėpimą rašyti ir fotografuoti.

Ar ketini sugrįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą visada mielai ir noriai grįžtu. Na, gal kiek mažiau noriai spaudžiant minus 20-ties laipsnių šaltukui. (Šypsosi). Čia mano šeima, čia ir dalis mano draugų, čia Vilnius, kuris man yra pats geriausias miestas pasaulyje (skamba kaip tradicinė emigrantės dainelė… (Juokiasi). Kartais pagalvoju, kad būtų puiku vasarą leisti Lietuvoje, Aukštaitijoje ar prie jūros Nidoje, o žiemą ne tokioje šaltoje Italijoje. Tikiuosi, kad kažkada taip ir nutiks, na, o dabar vis dar atradinėju Italiją.

Italijos vynuogynai

Nuotraukos iš Dalios Smagurauskaitės archyvo

Florence boasts numerous street markets that offer the visitor a chance to immerse themselves in the local culture while at the same time finding a bargain or two along the way. The city of Florence is full of market stalls selling all kinds of products. One of them allways attracked my attention - it’s antique and flea market at Fortezza da Basso. Every third Sunday of the month you can go to a big and rich flea market next to the fortress Fortezza da Basso, not so far from Santa Maria Novella train station.  Sellers line up their tables aroud a small artificial lake with a fountain in the middle and fill with all kinds of stuff. Here you can find a lot of old and beautiful furniture, antique thick books, postcards, clothes, porcelain and pottery, toys, and many other crazy things. The market is lovely, full of local people and sellers ready to speak with you. If it’s summertime, you can hide and have a light snack along the huge walls of the fortress. So even if you don’t want to buy anything this is a great place to take a walk on a Sunday afternoon with friends.

a dog interessted in a bottle

no no, it was not to much…

where do you want to go?

to write…

… a book

weighed in an old armchair

some tea?

porcelain’s fairytale

hunting some interesting stuff

all the birds are gone

saw something

what the chairs say?

hi, that’s me :)

…and here I am. Thanks to my dear Marika (so it’s really true, estonians are innovative people, but still slow :) !), my first post in english. It’s short and it’s all about the strange spring feeling: sun, happy and lazy people, and flowers. It’s all about magnolia, an oldest flowering plant of the world. Big as a palm, but soft as a silk, brittle as a crystal blossoms, delicate pink and milky white colors, and millions of fascinated passers-by. Ladies and gentlemen, I am glad to introduce you the spring’s queen magnolia: